Atsargų apskaitos būdai

Jau tūkstančius metų pasaulyje vyksta ekonominė veikla. Šią veiklą vykdyti ir kontroliuoti reikalinga apskaita. Apskaita turi užtikrinti geros kokybės informaciją, kuri atitinka rinkos reikalavimus, kuria būtų patenkinti ir išoriniai, ir vidiniai įmonės vartotojai. Valdymo apskaita – tai išsamios informacijos, reikalingos įmonės viduje, rinkimas, klasifikavimas, įvertinimas ir pateikimas vartotojams.

Kiekviena įmonė nusistato savo apskaitos politiką. Apskaitos politika – bendrieji principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti. Įmonės apskaitos politika suprantama plačiai – tai savininko teisė parengti ir taikyti apskaitos politiką atsižvelgiant į konkrečias verslo sąlygas ir įmonės ypatybes. Įmonės apskaitos politika glaudžiai susijusi su bendraisiais apskaitos principais, TAS, VAS bei apskaitos tvarkymo reglamentuojančiais įstatymais. (VAS – verslo apskaitos standartai, TAS – tarptautiniai apskaitos standartai) .

Kiekviena įmonė vykdanti ekonominę politiką turi turto.Turtas – tai ne tik pastatai, žemė, automobilis, bet turtui taip pat priskiriamos įmonės sandėlyje laikomos prekės, žaliavos, pagaminta produkcija, pinigai ir kt.

Turtui priskiriamos ir atsargos, kurias įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Šiame kursiniame darbe mes ir nagrinėsime įmonės apskaitoje esančias atsargas :

§ atsargų rūšis

§ atsargų įkainojimo metodus

§ atsargų apskaitos būdus

§ atsargų inventorizaciją

Kursinio darbo tikslas – pateikti informaciją , kas tai yra atsargos, kaip jos skirstomos, kaip įsigyjamos, kokį vaidmenį atsargos atlieka įmonės veikloje,kokia jų apskaita ir atskaitomybė įmonėje.

Kursinį darbą „Atsargų apskaitos būdai” sudaro trys pagrindiniai skyriai ,kuriuose siekiama kuo aiškiau aprašyti kursinio darbo temą, suprantamai išanalizuoti įvairius atsargų apskaitos būdus. Pirmame skyriuje išdėstyta medžiaga padeda suprasti kas tai yra atsargos, kokie metodai taikomi joms įkainoti. Kituose skyriuose didžiausias dėmesys skiriamas tiems klausimams nagrinėti, dėl kurių atsargos priskiriamos trumpalaikiui turtui, kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti.

Kursinio darbo prieduose pateikiamos praktinės atsargų apskaitos situacijos, kurios padeda aiškiau suvokti kaip įmonėje apskaitomos atsargos.

1. ATSARGŲ APIBŪDINIMAS. KLASIFIKACIJA. ĮKAINOJIMAS

1.1 Atsargų apibūdinimasĮmonei siekiant užtikrinti nenutrūkstamą ir netrikdmomą veiklą, būtinas tam tikros atsargos.

Atsargos – trumpalaikis turtas ( žaliavos ir kompleksuojami gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, bei pirktos prekės, skirtos perparduoti ), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius arba per vieną įmonės veiklos ciklą.

Taigi atsargos yra trumpalaikis turtas, nes skirtingai nei ilgalaikis , šis turtas įmonėje sunaudojamas per vienerius finansinius metus aba per vieną įmonės veiklos ciklą. Įmonė naudą gali gauti greičiau nei per vienerius metus, pvz .: esant sezoniniam veiklos procesui, todėl nustatomas veiklos ciklas. Veiklos ciklas – tai laikotarpis nuo veiklos naudojamų atsargų įsigijimo iki jų realizavimo už pinigus arba už lengvai pinigais paverčiamą priemonę.

Ūkinės veiklos pradžiai reikalingi pinigai. Už pinigus įsigijami ekonominiai ištekliai – atsargos. Jas įsigijus įmonėje plėtojama gamyba. Sukurtas prekias reikia parduoti. Įmonės veiklos ciklą galima pavaizduoti schema, kur įmonės veiklos ciklas prasideda ir baigiasi pinigais.

1 pav. Įmonės veiklos ciklas

1.2. Atsargų rūšys ir klasifikacija

Atsargos įmonėje gali būti įvairios :

§ žaliavos ir
komplektavimo gaminiai, medžiagos;

§ nebaigta gamyba;

§ gatava produkcija;

§ perparduoti skirtos prekes

Žaliavos ir komplektavimo gaminiai priskiriamos prie atsargų tose įmonėse kurias užsiima produkcijos gamyba. Perdirbimo įmonės, apdorodamos įvairias žaliavas, pačios gamina parduodamas prekes.

Žaliavos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese nėra buvę, neperėję nė vienos technologinio proceso stadijos, pavyzdžiui, rąstai – baldų fabrike, pienas – sviesto gamyboje.

Medžiagos – tai perdirbimo gamybos elementai, kurie gamybos procese dalyvauja vieną kartą ir į gaminimą, produkciją įeina visa savo verte. Medžiagos yra perėjusios nors vieną technologinio proceso stadiją, pavyzdžiui, fanera, lentos – baldų gamyboje, grietinėlė – sviesto gamyboje.

Nebaigta gamyba – tai tokie gaminiai, kurie dar nepraėję visų technologinių gamybos procesų stadijų, pavyzdžiui, nebaigti siūti paltai.

Gatava produkcija – tai gaminiai praėję visas technologines gamybas, proceso stadijas. Paruošta perduoti prekybininems įmonėms ar tiesiogvartotojams.

Perparduoti skirtos prekes – tai atsargos kurias įsigijo įmonė, turėdama tikslą, parduoti ir gauti ekonominės naudos. Kiekvienos įmonės atsargų sudėtis yra skirtinga. Kaip jos klasifikuojamos parodyta paveiksle.

2 pav. Atsargų klasifikacija

1.3. Atsargų įkainojimo būdai

Vykdant ekonominę veiklą vyksta atsargų judėjimas įmonėje. Įmonių savininkams labai svarbu žinoti, ko vertos jų turimos atsargos apyskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, kokią įtaką jų judėjimas arba nejudėjimas turėjo laikotarpio veiklos rezultatams, ar jų judėjimas atitiko kainų judėjimą ir ar ta įtaka teisingai atspindėta apskaitoje. Todėl, atsižvelgiant į atsargų judėjimo specifiką, savininkams suteikiama teisė finansinėje atskaitomybėje įkainoti atsargas vienu iš būdų teisingiausiai atspindinčiu atsargų judėjimo ir kitimo ypatumus.

Buhakterinėje apskaitoje žinoma keletas atsargų įvertinimo būdų, iš kurių labiausiai paplitę: FIFO (angl. firs in, first out). Tai būdas, kai pirmiausia nurašomas ankščiausiai įsigytos atsargos. Nurašomos atskiros prekių partijos. Nurašius pirmąją partiją, vėliau nurašoma antroji, trečioji ir t.t., kol bus parduotos sunaudotos visos atsargos. Atsargų likutis įkainojamos paskutinių pirkinių kainomis.

FIFO įkainojimo metodą būtina taikyti kur pagrindinės žaliavos, medžiagos naudojamos greitai gendančių produktų gamyboje ar pardavime, nes taikant FIFO būdą pirmiausia nurašomos anksčiau įsigytos ir pagamintos atsargos.

Atsargų apskaitą FIFO metodu , galime pavaizduoti schema:

3 pav. Atsargų apskaita FIFO metodu

FIFO metodas gana tiksliai išreiškia rinkos kainas ir atspindi atsargų judėjimą.

Jeigu atsargos ar tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje įkainotos LIFO būdu. Šis būdas taikomas darant prielaidą, kad pirmiausia sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos. LIFO metodas labiausiai tinka pelno (nuostolių) atsakaitai, tačiau nėra tinkamiausias atsargų likučiui ataskaitinio laikotarpio pabaigoje vertinti.

LIFO metodas taikomas, kai reikia įkainoti tokias atsargas kaip anglis, cementas, durpės, ir t.t., kur vėliau nupirktos verčiamos ant anksčiau nupirktų. Vėliausiai įsigytos atsargos bus parduodamos anksčiausiai. Todėl naudojant šį atsargų apskaitos metodą, netikslu vertinti atsargų likučius, ilgais kainų kilimo ar kritimo laikotarpiais.

4 pav. Atsargų apskaitos LIFO metodu

Trečias nagrinėjamos atsargų įvertinimo būdas – tai konkrečių kainų metodas. Konkrečių kainų metodas taikomas tada, kai konkretūs atsargų vienetai gali būti įvertinami jų savikaina t.y., kai kiekviena atsargų pozicija apskaitoma pirkimo kainomis. Šis būdas neišreiškia rinkos kainų pokyčių, galima aiškiai lemti veiklos rezultatus.

5 pav. Atsargų apskaita konkrečių kainų metodu

Šis būdas rodo faktišką parduotų prekių savikainą ir realų pelną. Konkrečių kainų metodas taikomas tose įmonėse, kurios prekiauja retomis ir brangiomis prekėmis, pavyzdžiui, nekilnojamu turtu automobiliais,
brangiais juvelyriniais dirbiniais, baldais. Taikant šį metodą, reikia tiksliai žinoti už kokią sumą pirkta kiekviena, esanti sandėlyje prekė. Šis metodas reikalauja didelių darbo sąnaudų. Jį sunkiau taikyti, kai atsargose lieka daugybė nebrangių prekių, pirktų įvairiausiu laiku ir įvairiomis kainomis. Vieną kartą pasirinkus šį metodą reikia taikyti nuolat, kad būtų įmanoma palyginti pajamas ir sąnaudas.

Svertinio vidurkio arba vidutinių kainų metodas taikomas tais atvejais, kai įmonė turi vienodo asortimento prekes. Šiuo metodu visos prekės (tiek parduotos, tiek neparduotos) pagal kiekvieną rūšį priskiriama vidutiniai tos rūšies įsigijimo ataskaitinį laikotarpį savikaina. Vidutinė kaina nustatoma pagal formulę:

Sp + Σ S

Kp + Σ Kg

Čia: K – vidutinė kaina;

Sp – likučio vertė laikotarpio pradžioje

Sg – per laikotarpį gautų vertybių suma;

Kp – kiekio likutis laikotarpio pradžioje;

Kg – per laikotarpį gautas kiekis.

Taikant šį metodą vidutinė kaina nustatoma po kiekvieno naujo pirkimo. Šis metodas yra imlus darbui ir todėl dažniau naudojamas kompiuterizuotos apskaitos sąlygomis. Šis metodas neatspindi rinkos kainų dinamikos, veiklos rezultatų. Šiuo būdu įkainojant atsargas išvedamas pelnas yra didesnis nei įkainojant atsargas LIFO būdu ir mažesnis nei įkainojant FIFO būdu. Analogiškai išvedamair pelno mokesčio suma.

Įmonių savininkai gali savarankiškai paisrinkti atsargų įvertinimo būdą apskaitoje. Apskaičiuojant sunaudotų gamyboje ar parduotų atsargų savikainą, atsargų įvertinimo metodai pasirenkami, atsižvelgiant į atsargų judėjimą įmonėje. Apskaitos būdo pasirinkimas – tai vienos iš įmonės apskaitos politikos klausimų.

Skirtingų atsargų įkainojimo metodai daro reikšmingą įtaką bendrojo pelno dydžiui ir mokesčiams, skaičiuojant bendrąjį pelną konkrečių kainų metodas yra tiksliausias. Kaip ir anksčiau

minėjom taikant svertinį metodą laikotarpio kainų svyravimai turi mažesnė įtakos bendrojo pelno susidarymui, nei LIFO ar FIFO metodai. Kylant kainoms taikydami FIFO įkainojimo metodą turėsime mažiausią parduotų prekių savikainą ir didžiausią pelną, kuris mažai atitinka realybę. Taikydami LIFO matodą, gausime didelę parduotų prekių savikainą ir gerokai sumažinsime pelną.

2.ATSARGŲ APSKAITOS YPATUMAI

2.1.Atsargų įsigijimo savikaina

Kiekviena įmonė, užsiimanti ekonomine veikla, kad galėtų tą veiklą vystyti, turi įsigyti atsargas. Įsigyjant atsargas būtinai reikalingi dokumentai, pagal kuriuos atsargos registruojamos apskaitoje. Dokumentai pagal kuriuos įsigyjamos atsargos yra sąskaitos – faktūros arba PVM sąskaitos-faktūros, jei įmonė yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja. Registruojant apskaitoje atsargas, reikalaujama jas įvertinti faktine įsigijimo savikaina.

Atsargų įsigijimo savikaina- pagrindinis įvertinimo būdas.Ją sudaro:

1.Pirkimo kaina, nurodyta įsigijimo dokumentuose, atskaičius pirkimo metu gautas nuolaidas;

2.Atsigabenimo ir paruošimo naudoti išlaidos;

3.Visi su pirkiniu susiję mokesčiai ( importo muitai, kiti negražintiniai mokesčiai)

Suteikus nuolaidas ar pirktų prekių nukainojimas po atsargų įsigijimo momento, mažina atsargų savikainą. Nuolaidos gali būti įvairios:

§ įrašytos į sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą nuolaidos, įsigyjant prekes.Jos apskaitoje neregistruojamos;

§ apyvartos nuolaidos, kurios suteikiamos pirkėjams, per tam tikrą laikotarpį nupirkusiems daug prekių;

§ nuolaidos, suteikiamos kaip kompensacijos už nelaiku įvykdytus įsipareigojimus;

§ nuolaidos, suteikiamos skatinant pirkėją greičiau atsiskaityti.

Prekės gali būti nukainojamos jei brokuotos, nekokybiškos ar nesukomplektuotos. Jei įmonė nusipirko prekes, o jas atsivežus paaiškėjo, kad dalis jų brokuotos, pareiškus pretenzijas, pardavėjas brokuotas medžiagas gali nuokainoti t.y., sumažinti jų savikainą.

Pirkėjas, gavęs nuolaidas, turi patikslinti atsargų įsigijimo arba parduotų prekių savikainą. Atsargų įsisgijimo arba parduotų prekių savikaina turi būti patikslinta dėl gautų nuolaidų. Tikslinimas atliekamas atsižvelgiant į tai, ar įsigytos atsargos jau parduotos, ar dar neparduotos:

1. Jei atsargos parduotos – mažinama parduotų prekių savikaina nuolaidų ir nukainojimo suma tą laikotarpį, kai nuolaida gauta.

2. Jei atsargos dar neparduotos – mažinama atsargų įsigijimo savikaina, tenkanti neparduotoms atsargoms. Tačiau, jei to padaryti neįmanoma ar netikslinga ir kad sumos reikšmingai neiškraipytų finansinės atskaitomybės – mažinama parduotų prekių savikaina. `

Tiekėjui suteikus nuolaidą , bet prekės jau parduotos, pirkėjas atlieka buhalterinius įrašus:

a) įsigytos prekės už 5000 Lt:

D201 Atsargos 5000Lt

K443 Skolos tiekėjams 5000Lt

b) suteikta nuolaida 10 proc.:

D443 Skolos tiekėjams 500Lt

K60 Parduotų prekių savikaina 500Lt

Jei atsargos dar neparduotos, suteikus
nuolaidą atliekami buhalteriniai įrašai:

c) Įsigytos prekės už 4000Lt :

D201 Atsargos 4000Lt

K443 Skolos tiekėjams 4000Lt

d) Suteikta nuolaida 10 proc. 400Lt:

D443 Skolos tiekėjams 400Lt

K201 Atsargos 400Lt

Jei nuolaida suteikiama tuomet , kai dalis prekių yra parduota, gautų nuolaidų suma turi būti paskirstoma tarp parduotų ir neparduotų prekių proporcingai.

Nustatant atsargų įsigijimo savikainą, prie pirkimo kainos pridedamos ir visos su atsigabenimu ir paruošimu susijusias išlaidas. (Pavyzdžiu, krovimas, vežimas, išpakavimas, svėrimas, rūšiavimas ir kiti darbai).Prekių gabenimo sąnaudos turi būti įskaičiuotos į pardavimo savikainą ir būtinai turi būti kaupiamos atskiroje sąskaitoje.Jei pagal sutartį numatyta , kad pirkėjas padengia pardavėjui prekių pervežimo išlaidas,tuomet pardavėjas sąskaitoje faktūroje atskirai nurodo prekių pervežimo išlaidas.Prekių pirkimas tuomet sąskaitoje fiksuojamas tokiu įrašu:

D2014 Prekės skirtos perparduoti

D Prekių atsivežimo sąnaudos

K443 Skola tiekėjams

Taigi per ataskaitinį laikotarpį įsigytų prekių savikainą sudaro grynieji pirkimai plius prekių atsivežimo išlaidos. Atsargų įsigijimo savikaina t.y. pirkimo kaina, atsargų gabenimo ir kitos išlaidos tampa parduotų prekių savikaina(sąnaudomis) tik tada, kai prekės parduodamos t.y.iš jų uždirbamos pajamos.Nurašant atsargas pagal jų panaudojimo pobūdį, atitinkamai nurašoma ir ir dalis joms tenkančių atsargų gabenimo, paruošimo išlaidų.

Jei prekių gabenimo išlaidų sumos nėra reikšmingos, jos gali būti pripažintos sąnaudomis (pardavimo savikaina) neskaitant ar tos prekės parduotos, ar ne, tą patį laikotarpį kai buvo patirtos.

Prie įsigytų prekių savikainos pridedami ir visi su pirkiniu susiję mokesčiai bei rinkliavos (išskyrus tuos, kurie vėliau bus atgauti). Pavyzdžiui į atsargų įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas PVM (pridėtinės vertės mokestis), nes šis mokestis yra grąžintinas ir į prekės savikainą neįeina.

Įmonės apskaitos politikoje turi būti nustatyti kriterijai, kuriais ji vadovaujasi, nustatydama minėtų išlaidų reikšmingumą.

Įmonės, kurios prekes perka iš užsienio partnerių už užsienio valiutą, valiutų kursų pasikeitimai daro įtaką pirkimams ir atsargų registravimui buhalterinėje apskaitoje. Valiutų kursų svyravimo įtaka svarbi įmonėms,perkančioms prekes skolon iš užsienio partnerių. Atsargos įsigytos užsienio valiuta, apskaitoje registrujamos pirkimo dieną galiojančiu oficialiu Lietuvos Respublikos nacionalinės valiutos ir užsienio valiutos keitimo kursu ar santykiu.