Sporto paslaugų samprata

Sveika gyvensena – tai kasdienis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina organizmo

rezervines galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, išsaugoti ar net gerinti savo sveikatą. O fizinis

aktyvumas – būtinas sveikos gyvensenos veiksnys. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nuolatinis

optimalus fizinis krūvis sumažina riziką susirgti kai kuriomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis,

pagerina bendrą savijautą, o kai kurios fizinio aktyvumo rūšys yra naudojamos lėtinių ligų gydymu

(Skurvydas ir kiti, 2006). Fizinis aktyvumas, sveikata ir gyvenimo kokybė yra glaudžiai susiję.

Žmogaus kūnas yra pritaikytas judėti, todėl jam reikia reguliarios fizinės veiklos, kad gyvybinės

funkcijos sklandžiai veiktų ir žmogus nesirgtų. Įrodyta, kad dėl nejudrios gyvensenos didėja rizika

susirgti daugeliu lėtinių ligų, tarp jų širdies ir kraujagyslių ligomis. Be to, aktyvi gyvensena teikia

daugybę kitų socialinių ir psichologinių pranašumų: nuo fizinio aktyvumo tiesiogiai priklauso

gyvenimo trukmė, todėl fiziškai aktyvesnių bendruomenių žmonės gyvena ilgiau. Mažai judantiems

žmonėms tapus fiziškai aktyvesniems, pagerėja jų fizinė ir psichologinė savijauta bei gyvenimo

kokybė (ES fizinio aktyvumuo gairės, 2008). Reguliaria fizine veikla užsiimančio žmogaus kūne

vykstantys morfologiniai ir funkciniai pakitimai gali padėti išvengti kai kurių ligų: širdies ir

kraujagyslių, diabeto, kai kurių rūšių vėžio, depresijos, arba jas pavėlinti (Valintėlienė ir kiti, 2012).

Autoriai J. E. Myers ir T. J. Sweeney (2005) teigia, kad sportas tai ne tik gyvenimo būdas, bet ir

kasdienis gyvenimo stilius, procesas, gyvenimo tikslas. Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir

sporto įstatyme teigiama (2008), kad sportas – tai visos fizinės veiklos formos, kuriomis

organizuotai ar individualiai siekiama tobulinti fizinę ištvermę ir psichinę gerovę, formuoti

socialinius santykius ar siekti rezultatų įvairaus lygio varžybose. Autoriai S. Poteliūnienė (2000) ir

L. Tubelis (2001) atliktų mokslinių tyrimų metu nustatė, kad fizinė veikla žmogui teikia ne tik

emocinį pasitenkinimą, bet ir turi socialinį pradą, nes sportuojant galima susipažinti su kitais

žmonėmis, atrasti naujus emocinius sąntykius. Šiam teiginiui pritaria ir M. Teychenne ir kt. (2008),

kurių mokslinis tyrimas atskleidė tiesioginį sporto ryšį su žmogaus psichine gerove. Tam, kad

patenkinti žmonių poreikį sportuoti, kuriamos įvairios sporto organizacijos, kaip pavyzdžiui, sporto

klubai ir įvairūs kompleksai.

Sporto klubas – tai speciali patalpa, kurioje renkasi ribotas skaičius vienodo pomėgio žmonių,

norinčių tobulinti savo meistriškumą ir turiningai praleisti laisvalaikį (Kūno kultūros ir sporto aktualijos, 2007). Pagal 2008 metais priimtą LR kūno kultūros įstatymą, sporto klubas įsteigtas

Lietuvos Respublikoje vienija kurios nors vienos arba kelių šakų sportininkus, rėmėjus, plėtoja

sporto šaką ar kelias sporto šakas, ugdo sportininkus ar komandas, siekia gerų sporto rezultatų,

plėtoja sveikos gyvensenos idėjas, turi savita atributiką bei tradicijas. Taigi, sporto klubas tai vieta,

kurioje žmogus gali fiziškai lavintis, tobulėti ir siekti tam tikrų tikslų, o tai reiškia, kad žmogus

gauna sporto paslaugą. Sporto klubo paslaugos apibrėžimas randamas Lietuvos Respublikos

sveikatos apsaugos įstatyme (2013), kuriame teigiama, kad sporto klubo paslaugos – uždarose

patalpose ar jų komplekse juridinių ar fizinių asmenų vykdoma ūkinė komercinė veikla, atlygintinai

teikiamos paslaugos, skirtos paslaugų vartotojams mankštintis, fiziniam aktyvumui palaikyti.

Daugumos autorių (Vengrienė, 2006; Vitkienė, 2004; Langvinienė 2005 ir kt.) teigimu, sporto

paslauga – tai procesas, skirtas vartotojo fiziniams poreikiams tenkinti.

Nėra vieno tikslaus apibrėžimo, apibūdinančio žodį „paslauga“. Įvairioje literatūroje pateikiami

įvairūs apibrėžimai. Kūno kultūros ir sporto aktualijose (2007) paslauga apibrėžiama kaip subjekto

veiklos, skirtos klientų poreikiams tenkinti, rezultatas. B. Vengrienės (2006) teigimu, paslauga

apibūdina veiksmą, kuris skirtas patenkinti kito žmogaus poreikius. Autorė pažymi, kad paslauga

neturi materialaus apčiuopamumo. T. Šulgienė (2005) teigia, kad paslauga tai neapčiopiamos

vertybės, kurios nėra fiziniai ar daiktiniai reiškiniai, tačiau turinčios materialinę vertę. E. Vitkienė

(2004) nurodo, kad paslauga – tai parduodama ar siūloma parduoti veikla kartu su prekėmis. Autorė

taip pat teigia, kad tai veikla, kuomet viena pusė kitai siūlo tai, kas nėra apčiuopiama. Ekonomikos

terminų žodyne (1999) paslauga įvardinama kaip ekonominė veikla, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai

padeda tenkinti žmonių poreikius. Tapo aišku, kad paslauga – tai veiksmas, neturintis apčiuopiamo

rezultato, tačiau turi piniginę vertę. Nuo materialių prekių rinkos paslaugų, rinka skiriasi dviem

aspektais (Vitkienė, 2004):

 nesuteikta paslauga neegzistuoja, ir dėl šios priežasties negalima įvertinti jos kokybės, o

palyginti galima tik numatomą ir gautą naudą;

 paslaugos – neapčiuopiamos, todėl vartotojai atsiduria nepatogioje padėtyje, o paslaugų

teikėjams sudėtinga jas pateikti į rinką.

V. Pranulis ir kiti (2008) pateikia šias paslaugų savybes:

1. Neapčiopiamumas. Paslaugų negalima pamatyti, paragauti, paliesti ar išgirsti tol, kol jomis

nepasinaudoji.

2. Neatskiriamumas. Paslaugos teikimas ir vartojimas yra neatskiriami, t.y. paslauga teikiama

dalyvaujant vartotojui.

3. Neilgaamžiškumas. Paslaugų neįmanoma sukaupti, surinkti kaip apčiuopiamų daiktų, ir

pasiūlyti vartotojui tada, kada tų paslaugų prireikia.

4. Heterogeniškumas. Ją lemia skirtingų įmonių, tiek aptarnaujančio personalo, tiek vartotojų,

dalyvaujančių paslaugos kūrimo ir vartojimo procese, poveikis.

L. Bagdonienė ir R. Hopenienė (2005) plačiau aptaria pagrindines paslaugų savybes,

skiriančias jas nuo materialiųjų prekių:

 Neapčiopiamumas. Vartotojas apibūdindamas paslaugą, remiasi tokiomis sąvokomis kaip

savijauta, patirtis, saugumas, patikimumas. Skirtingai nei prekių gamintojams, paslaugų

teikėjams dėl neapčiuopiamumo sunku parodyti paslaugą, todėl teikėjai, pasinaudoję

įvairiomis komunikacijos priemonėmis, vartotojams privalo suteikti kuo išsamesnę

informaciją apie paslaugos turinį ir kokybę. Dėl neapčiuopiamumo vartotojui nelengva

įvertinti paslaugą kokiais nors objektyviais parametrais – ji teikia klientui nedaiktinę

ekonominę naudą (veikia fiziškai, daro įtaką vartotojo turtui). Vartotojui sunku įvertinti

paslaugos naudą, kol ja nepasinaudota. Pirmą kartą naudojantis paslauga,

neapčiuopiamumas vartotojui gali sukelti baimę ar įtampą. Kol vartotojas nepasinaudojo

paslauga, vartotojasjis nežino, ar organizacija sugebės ištesėti pažadus, t.y. suteikti

atitinkamos sudėties, kokybės paslaugą iki žadėto termino. Dar vienas neapčiuopiamumo

paslaugų teikėjo darbo sunkumas – vartotojo abejingumas, ar paslauga yra verta nustatytos

kainos. Taigi, neapčiuopiamumas reiškia, kad vartotojo suvokiama paslaugos kokybė gali

priklausyti nuo materialių požymių ir kainos, o ne pačios paslaugos – jei vartotojas nemato

apčiuopiamo rezultato, jam gali būti sunku nuspręsti, ko verta tikėtis.

 Heterogeniškumas. Paslauga - proceso rezultatas, kurį sukuria paslaugos teikėjas ir gavėjas.

Kartą pasinaudojęs paslauga, vartotojas susikuria tam tikrą stereotipą. Identiškos paslaugos

suteikti neįmanoma, nes tai sąlygoja skirtingi paslaugų deriniai, teikimo formos, terminai,

nauda vartotojui, vartotojo bei teikėjo elgsena, bei kainų skirtumai. Svarbiausia paslaugų

heterogeniškumo priežastis – žmonių santykiai, todėl paslauga vienam vartotojui ar klientui

nėra tiksliai tokia pati kaip kitam. Pagrindinis teikiančio paslaugą personalo uždavinys yra

atpažinti vartotojo poreikius, užmegzti santykius su juo ir suteikti pageidaujamą paslaugą.

 Nekaupiamumas. Yra žinoma, kad kaupti galima daiktus, tačiau ne procesą ar veiksmą.

Kadangi paslauga yra nemateriali ir suvokiama jos teikimo momentu, neįmanoma kaupti jos

rezervų vartotojui nedalyvaujant. Paslaugos nekaupiamumas nėra problema, kai paslauga

pastovi, tačiau paklausai ėmus svyruoti, paslaugų įmonė susiduria su sunkumais. Tai vyksta

todėl, kad jose turi būti daugiau darbuotojų aptarnauti vartotojus padidėjus paklausai.

Paklausai atslūgus, iškyla padidėjusių išlaidų problema dėl darbuotojų pertekliaus

sumažėjus paslaugos paklausai.

 Paslaugos teikimo ir vartojimo vienovė. Paslauga – tai ne daiktas, tai procesas arba veiksmų

eilė, ji gaminama ir vartojama tuo pat metu. Dėl šio paslaugos ypatumų ir atsargų nebuvimo

paslaugų teikėjams dažnai nelengva patenkinti išaugusią paklausą. Paslauga egzistuoja tol,

kol ji yra vartojama ir paslaugos teikimas ir jos vartojimo laikas sutampa. Gamybos ir

vartojimo vienovė iškelia ir kokybės kontrolės problemą paslaugų įmonės vadyboje –

neįmanoma įvertinti kokybės prieš gaunant konkrečią paslaugą, nes paslauga iš anksto

neegzistuoja. Kadangi paslauga reikalauja teikėjo ir vartotojo kontakto, vartotojas tam tikru

momentu su organizacija tiesiogiai ar netiesiogiai (telekomunikacijos) turi užmegzti ryšį.

Tiek vartotojo ir paslaugos teikėjo ryšiai, tiek ir vartotojo dalyvavimas veikia ir paslaugos

rezultatą, ir paslaugos kokybę.

 Nuosavybės neperduodamumas. Paslauga – tai procesas, ji nuosavybės neturi ir jos

pasisavinti negalima. Paslaugų teikėjai laikinam vartotojo naudojimuisi perduoda kai kurias

materialines vertybes, bet ne pačią paslaugą.

B. Vengrienės (2006) teigimu, paslaugų ir prekių savybių palyginimas leidžia geriau suvokti

paslaugos rezultatą:

 Prekė yra apčiuopiama, homogeniška, gamyba ir pardavimas yra atskirti nuo vartotojo,

vartotojas nedalyvauja gamybos procese, sandėliuojama ir perduodama nuosavybė.

 Paslauga yra neapčiuopiama, heterogeniška, paslaugos teikimas ir vartojimas yra

neatskiriami (paslauga teikiama dalyvaujant vartotojui), vartotojas dalyvauja gamybos

procese, nesandėliuojama ir nuosavybė nėra perduodama.

Privatus sporto klubas (sporto ir sveikatingumo klubas, centras) – tai pelno siekianti

organizacija, kuri parduoda sporto paslaugas, tokias kaip fitnesas (treniruokliai), aerobika, sauna,

joga, tenisas, kovinė savigyna ir kt. Sporto klube gali būti teikiama tik paslauga, arba jų

pasirinkimas gali būti labai didelis (Mullin ir kt., 2000). Taigi, tapo aišku, kad paslauga yra

neapčiuopiama, nekaupiama ir heterogeniška. Paslaugos gamyba, pardavimas ir vartojimas yra

vienalaikis procesas. Vartotojas tiesiogiai dalyvauja kuriant paslaugą (paslaugos neatskiriamumas)

ir paslaugos nuosavybė nėra perduodama.

Apibendrinant, galima teigti, kad paslauga tai yra veikla arba procesas, arba daugiafazis

veiklos procesas, neturintis materialaus apčiuopiamo rezultato, kuris yra skirtas patenkinti kito

14

subjekto poreikius. Paaiškėjo, kad paslauga neturi materialios formos, nuo materialios prekės

paslauga skiriasi šiomis savybėmis: neapčiuopiamumu, nekaupiamumu, neatskiriamumu,

heterogeniškumu. Šios savybės padeda suvokti ir įvertinti paslaugų kokybę. Sporto klubo paslauga

apibūdinama kaip uždarose patalpose vykdoma veikla, kuriose atlygintinai teikiamos paslaugos,

skirtos vartotojams užsiimti fizine veikla. Sporto klube gali būti teikiamos įvairios paslaugos arba

didelis jų pasirinkimas.