Darbo laiko režimai ir darbo laiko apskaita

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo laiko režimas, tai darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių.

Šiuo metu galiojantis LR DK išskiria penkis galimus darbo laiko režimus - nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių; suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė ir individualų darbo laiko režimą.

Nekintančio darbo laiko režimas

Pasirinkus šį darbo laiko apskaitos režimą darbuotojo darbo valandų skaičius per darbo dieną ir darbo dienų skaičius per savaitę yra nekintantis, t. y. tokiu atveju yra nustatytas konkretus darbo laikas, kurį darbuotojas dirba darbo savaitę (pavyzdžiui kiekvieną pirmadienį-penktadienį dirba nuo 9 val. iki 18 val.). Šiems darbuotojams nereikia vesti darbo laiko apskaitos. Atkreiptinas dėmesys, kad pasirinkus šią darbo laiko apskaitą, viršvalandžiais bus laikomas laikas, kai darbuotojas viršija jam nustatytą darbo dienos (pamainos) trukmę.

Suminė darbo laiko apskaita

Suminę darbo laiko apskaitą reglamentuoja LR DK 115 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje įtvirtinta, jog jeigu nustatyta suminė darbo laiko apskaita, dirbama darbo (pamainų) grafikuose nurodytu laiku, laikantis nustatytų maksimaliojo darbo laiko reikalavimų.

Darbdaviui yra numatytas įpareigojimas apie darbo (pamainų) grafikus pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jų įsigaliojimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į LR DK 110 straipsnio 4 punktą, pagal kurį yra numatyta, kad darbdaviams, kurių vidutinis darbuotojų skaičius yra mažiau kaip dešimt darbuotojų, netaikomos LR DK nuostatos dėl pareigos pranešti apie darbo pamainų grafikus ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Tokie darbdaviai apie darbo pamainų grafikus privalo pranešti ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, nebent su darbuotoju susitariama dėl kitokių pranešimo terminų (LR DK 115 straipsnio 2 dalis). Kadangi darbuotojai turi teisę žinoti apie darbo (pamainų) grafikų pakeitimus, todėl jie gali būti keičiami tik išimtiniais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Pagal įstatymą darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, darbo (pamainų) grafikų derinimo tvarką suderinusi su įmonėje veikiančia darbo taryba (darbuotojų atstovais) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

Pasirinkus šią darbo laiko apskaitą, darbdavys privalo užtikrinti tolygų darbuotojų keitimąsi pamainomis. Darbdavys privalo sudaryti darbo (pamainų) grafikus taip, kad kiek įmanoma tolygiau paskirstytų darbuotojo darbo laiką per apskaitinį laikotarpį. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal įstatymą yra draudžiama skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio. Tuo tarpu, jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba darbuotojo prašymu viršytas darbo laikas, padaugintas iš skaičiaus 1,5, gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.

Dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, darbo užmokestis mokamas už faktiškai išdirbtą laiką, išskyrus, kai yra neišdirbama bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma arba, kai išdirbama daugiau valandų nei bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo norma. Darbdavys turi teisę per kiekvieną apskaitinio laikotarpio mėnesį mokėti pastovų darbo užmokestį, nepaisydamas faktiškai išdirbtos darbo laiko normos, o galutinį atsiskaitymą už darbą per apskaitinį laikotarpį pagal faktinius duomenis atlikti apmokėdamas už darbą paskutinį apskaitinio laikotarpio mėnesį.

Atkreiptinas dėmesys, kad VDI laikosi nuomonės, kad jei darbuotojas nusprendžia nutraukti darbo santykius viduryje apskaitinio laikotarpio, yra būtina apskaičiuoti, ar darbuotojas išdirbo jam nustatytą darbo laiko normą, ar nedirbo viršvalandžių, o tai užfiksavus, kompensuoti papildomai sumokant už neišdirbtą laiką ar viršvalandžius.

Lankstaus darbo laiko režimas

Lankstų darbo laiko režimą reglamentuoja LR DK 116 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodyta, kadnustačius lankstų darbo grafiką (visoms ar tik kelioms darbo savaitės dienoms), darbo dienos (pamainos) pradžią ir (arba) pabaigą nustato pats darbuotojas, laikydamasis LR DK numatytų taisyklių. O būtent - darbdavys nustato fiksuotas darbo dienos (pamainos) valandas, kuriomis darbuotojas privalo dirbti darbovietėje. Keisti šį darbo laiką galima įspėjus darbuotoją ne vėliau kaip prieš dvi darbuotojo darbo dienas. Nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos dirbamos darbuotojo pasirinkimu prieš ir (arba) po fiksuotų darbo dienos (pamainos) valandų. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad darbuotojas per darbo dieną išdirbtų jam nustatytą darbo laiko normą.

Šis darbo laiko apskaitos režimas ir tinkamas jo pritaikymas sudaro sąlygas išvengti viršvalandinio darbo. Tarkime, jei dėl tam tikrų priežasčių darbuotojas turi atitinkamą dieną pradėti darbą ankščiau, tokiu atveju jam būtų galimybė, išdirbus numatytą darbo valandų skaičių per tą dieną, baigti darbą ankščiau, nedirbant iki nustatytos darbo valandos, taip išvengiant viršvalandinio darbo.

Šio darbo laiko režimas pasižymi ir tuo, kad su darbdavio sutikimu neišdirbtos nefiksuotos darbo dienos (pamainos) valandos gali būti perkeltos į kitą darbo dieną, nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų.

Suskaidytos darbo dienos laiko režimas

Pasirinkus šį darbo laiko režimą darbuotojui yra nustatoma konkreti darbo pradžia ir pabaiga, tačiau suteikiama ilgesnė nei maksimali pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pavyzdžiui, darbuotojui yra nustatoma, kad jis turi dirbti nuo 9 val. iki 13 val., „pietų pertrauka“ nuo 13 val. iki 17 val. ir toliau dirbama nuo 17 val. iki 21 val. Tokiu būdu yra išlaikoma 8 val. darbo diena, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių dirbama tik atitinkamomis valandomis (kai yra būtinybė dirbti atitinkamomis valandomis ir nėra būtinybės dirbti kitomis valandomis).

Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad taikant šį darbo laiko režimą turi būti nepažeistos maksimalios darbo laiko ir minimalios poilsio laiko normos, t. y. kasdienio nepertraukiamo poilsio trukmė tarp darbo dienų ar pamainų neturėtų būti trumpesnė nei 11 valandų iš eilės, o per 7 paeiliui einančių dienų laikotarpį darbuotojui turi būti suteiktas bent 35 valandų nepertraukiamas poilsis.

Individualus darbo laiko režimas

Taikant individualų darbo laiko režimą, darbuotojai savo darbo laiką tvarko patys, nepažeisdami maksimaliųjų darbo laiko bei minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. Tai reiškia, kad pačiam darbuotojui yra suteikiama galimybė pasirinkti darbo pradžią bei pabaigą ir atlikti darbo funkcijas būtent tuo metu, kai to labiausiai reikia. Taikant šį darbo laiko režimą atkreiptinas dėmesys, kad, nepaisant to, jog darbuotojas pats tvarko savo darbo laiką, tačiau visgi už atitinkamus darbo ir poilsio laiko pažeidimus atsakomybė tektų darbdaviui, kadangi darbdavys yra atsakingas už darbuotojų darbo organizavimą. Būtent darbdavys nustato atitinkamo darbuotojo darbo laiko apskaitos tvarką ir turi stebėti, kad darbuotojas taikant šį režimą laikytųsi maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimų. Todėl už atitinkamus darbo ir poilsio laiko pažeidimus teisės aktų nustatyta tvarka atsakomybė tektų darbdaviui. Tuo tarpu  darbuotojui, pažeidusiam teisės aktuose nustatytus darbo ir poilsio laiko reikalavimus, gali būti fiksuojamas darbo pareigų pažeidimas.