Ilgalaikis turtas ir jo analizė

Ilgalaikis turtas – tai toks turtas, kuris naudojamas ilgiau nei metus, pavyzdžiui pastatai, žemė, gamyklos įrenginiai, kompiuterinė technika ir t.t. Arba paprasčiau pasakius – tai yra viskas, kas nepriskiriama trumpalaikiam turtui. Ilgalaikis turtas nebūtinai turi būti materialus. Ilgalaikiam nematerialiam turtui priskiriama programinė įranga, kompanijos prestižas, prekinis ženklas, licencijos ir patentuotos technologijos. Pagrindinės ilgalaikio turto kategorijos yra:

• Ilgalaikės investicijos. Ilgalaikės investicijos – tai kompanijos investicijos į obligacijas, kurių išpirkimo terminas ilgesnis nei metai ir investicijos į akcijas bei kitus vertybinius popierius, kurių neplanuojama parduoti einamaisiais metais. Šios investicijos yra ne tokios likvidžios kaip grynieji pinigai ar pinigų rinkos priemonės. Ilgalaikės investicijos gali būti ganėtinai rizikingos, jų kaina gali stipriai svyruoti, todėl investicijų vertė rinkoje gali skirtis nuo nurodytos apskaitoje (balanse).
  Jeigu ilgalaikės investicijos sudaro didelę kompanijos turto dalį, vertėtų šios turto klasės analizę atlikti atidžiau. Kaip akcininkas turite žinoti, ar kompanija protingai investuoja jūsų pinigus, užuot išmokėjusi  dividendus.
• Grynasis ilgalaikis turtas. Šioje ilgalaikio turto klasėje nurodomas svarbiausias fizinis kompanijos turtas: žemė, pastatai, gamyklos, įrenginiai, transporto priemonės ir t.t. Tai turtas, būtinas kompanijos veiklai vykdyti. Grynojo ilgalaikio turto vertė – tai yra  pinigų suma, kurią kompaniją teoriškai gautų pardavusi ilgalaikį turtą.
  Svarbu paminėti, kad fizinis turtas (išskyrus nekilnojamąjį) nuolat nuvertėja. Kompanija įvertina įrangos naudingo tarnavimo laiką ir palaipsniui apskaitoje nurodo sumažėjusią fizinio turto vertę. Nusidėvėjimas netaikomas tik žemei.
  Dėl skaičiuojamo nusidėvėjimo tikroji nekilnojamojo turto vertė gali skirtis nuo nurodytos apskaitoje. Viena vertus, kartais kompanija permoka už ilgalaikį turtą, todėl jo už analogišką kainą rinkoje parduoti nebeturi galimybių. Kita vertus, kompanijos įranga rinkoje gali būti verta mažiau, nei yra „buhalteriškai“ nuvertėjusi. Trečia, ir svarbiausia, nekilnojamojo turto vertė „apskaitoje“ mažėja, nors realybėje jis nuolat brangsta. Sumanus investuotojas gali pasipelnyti iš tokios situacijos. Pavyzdžiui, kompanija prieš 10 m. nusipirko komercines patalpas Vilniaus centre už 10 mln. € Akivaizdu, kad po 10 m. komercinės patalpos bus vertos 2-3 kartus daugiau, tačiau „buhalteriškai“ pastatas nusidėvėjo ir jo vertė įmonės balanse gali būti įvertinta tik 1 mln. € Kompanijai ištaisius šią klaidą, kompanijos turtas netikėtai išaugs 20-30 mln., ir kompanija pagal santykinius rodiklius staiga taps nepakankamai įvertinta. Tokį perliuką apčiuopti pavyksta ne kiekvienam, tačiau sumanūs investuotojai visuomet siekia pasinaudoti tokia galimybe.
  Kartais galite pastebėti ir atvirkštinį procesą, kai kompanijos turtas yra dirbtinai pervertintas. Pavyzdžiui, smukus nekilnojamojo turto vertei, įmonės balanse ji lieka nepakitusi. Tai iš karto mažina kompanijos investicinį patrauklumą ne tik dėl prastų rodiklių, bet ir dėl skaidrumo stokos kompanijos valdyboje.
• Prestižas ir kitas nematerialus turtas. Nematerialus turtas, kaip sako pats pavadinimas, yra turtas, kurio fiziškai negalima paliesti. Kalbant apie nematerialųjį turtą dažniausiai turima omenyje prestižas, prekinis ženklas, intelektinė nuosavybė, patentai ir programinė įranga. Nematerialų turtą reikėtų vertinti atsargiai, kadangi įmonei bankrutavus nei programinė įranga, nei licencijos, nei prestižas nebus parduotas.
  Vienai kompanijai įsigyjant kitą, paprastai sumokama daugiau nei apskaitoje nurodytas parduodamos kompanijos turtas. Skirtumas tarp už kompaniją sumokėtos kainos ir kompanijos turto buhalterinės vertės yra  vadinamas prestižu. Tai yra tarsi permoka už kitą kompaniją, kadangi dalis turto, pavyzdžiui, darbuotojai, klientai, prekinis ženklas, reputacija, santykiai su klientais ir tiekėjais kompanijos apskaitoje nėra įvertinti.
  Į šią turto klasę turėtumėte žiūrėti šiek tiek skeptiškai, nes už kompanijas yra permokama. Dėl šios priežasties tikroji nematerialaus turto vertė yra mažesnė už nurodytą apskaitoje. Prestižas kiekvienais metais perkainojamas, todėl kai kurios kompanijos sumažina prestižą tarytum prisipažindamos, kad už pirkinį (įsigytą kompaniją) buvo permokėta.
  Didelį dėmesį reikia skirti ir prekiniam ženklui. Žinomas prekinis ženklas suteikia ekonominį pranašumą, todėl kompanijos daug išleidžia prekinio ženklo reklamai. Šias išlaidas įmonės balansas atsispindi kaip nematerialų turtą. Dėl šios priežasties „Coca-cola“, „Mercedes“, „Harley-Davidson“ ar „Google“ įmonių balansas prie nematerialaus turto rodo įspūdingą prekinio ženklo vertę, kadangi jis yra neatsiejama šių kompanijų verslo dalis. Tačiau investuotojas turi būti racionaliai vertinti prekinio ženklo vertę, nes kartais „buhalteriškai“ jis  gali būti pervertintas.
  Pažymėtina, kad ilgalaikio nematerialaus turto vertė taip pat mažėja, todėl apskaitoje ji nuolat yra amortizuojama. Pavyzdžiui, kompanija įvertina naudingą programinės įrangos tarnavimo laikotarpį ir per šį laikotarpį palaipsniui programinės įrangos įsigijimo savikainą nurašo į sąnaudas.
• Ilgalaikės gautinos sumos. Į ilgalaikes gautinas sumas investuotojai turėtų pasižiūrėti ypatingai skeptiškai. Ilgalaikės gautinos sumos – tai yra klientų skola kompanijai, kurią klientas turi sumokėti vėliau nei po metų. Į ilgalaikes gautinas sumas reikia žiūrėti atsargiai, kadangi klientui bankrutavus, kompanija pinigų gali ir neatgauti. Kita vertus, jeigu ilgalaikės gautinos sumos nuolatos didėja, tai gali reikšti, kad produkcija pardavinėjama nemokiam klientui ir uždirbamas „popierinis pelnas“, o grynieji pinigai kompanijos nepasiekia. Tokia situacija iš lėto veda kompaniją link bankroto.