Pagrindinės sąvokos
Elektronika – mokslas tiriantis:
- elektronų generavimo, judėjimo ir rekombinacijos reiškinius kūnuose, skysčiuose, dujose ir vakuume ir elektromagnetinių laukų ryšį;
- elektronikos komponentų kūrimo, tyrimo metodus, panaudojimo principus.
Elektroninis komponentas – įtaisas, kurio laidumą sąlygoja elektronai ar jonai judantys vakuume, dujose ar kietuose kūnuose (puslaidininkiuose).
Mikroelektronika – mokslo ir technikos sritis aprėpianti mikrograndynų (integrinių ir telktinių) tyrimą, konstravimą, gamybą ir taikymą.
Mikrograndynas – mikroelektronikos gaminys, kurio komponentai ir juos jungiantys laidūs takeliai suformuoti vienu technologinių procesų ciklu ir sudaro nedalomą visumą.
Darbo režimas – elektroninio komponento darbo sąlygos apibrėžiamos prie komponento išvadų prijungtų šaltinių įtampomis.
Statinis režimas – kai komponentas dirba esant prijungtoms nuolatinėms įtampoms. Parametrai laikui bėgant nesikeičia.
Dinaminis režimas – kai laikui bėgant keičiasi bent vienas parametras.
Tipinis režimas– atitinka komponento normatyvinės techninės dokumentacijos visumą.
Leistinasis režimas – apibudina leistinieji parametrai: didžiausia leistinoji srovė, didžiausia leistinoji įtampa, didžiausia tam tikro elektrodo ar viso komponento galia.
Elektronikos komponentai skirstomi:
- Elektrovakuuminiai:
- Elektroniniai elektrovakuuminiai – elektros srovę sąlygoja tik laisvieji elektronai.
- Joniniai elektrovakuuminiai – elektros srovę sąlygoja elektrinė iškrova dujose arba garuose.
- Puslaidininkiniai elektronikos komponentai skirstomi:
- Diskretieji komponentai (viename puslaidininkio kristale suformuotas vienas elementas);
- Mikrograndynai skirstomi:
- Integriniai (viename puslaidininkio kristale suformuota vienas ar keli funkciniai įrenginiai);
- Telktiniai (sudaryti iš sluoksninių elementų ant dielektriko paviršiaus).