Atsiskaitymai už paslaugas

Norint įsitikinti ar įmonė dirbs pelningai, autorius V. Misevičius (2012) pateikia tokias

sudėtines finansinio plano dalis:

 Lėšų poreikis ir šaltiniai;

 Pelno (nuostolių) prognozė;

 Balansas;

 Pinigų srautų prognozė;

 Lūžio taško analizė;

 Sąnaudų prognozė.

Z. Gineitienė (2003) bei A. Jovaiša (2001) siūlo paprastesnę finansų prognozės analizę, kurią

sudaro šie keturi komponentai:

 Pelno (nuostolio) ataskaita;

 Pinigų srautų ataskaita;

 Balansas;

 Lūžio nenuostolingumo ribos analizė.

Pelno ataskaita. Ši prognozė parodo planuojamo laikotarpio pajamas ir sąnaudas, bei galutinį

rezultatą – pelną arba nuostolį. A. Rutkauskas (2007) mano, kad ši pelno prognozė yra naudojama

grynosioms pajamoms arba nuostoliui kiekvienais metais apskaičiuoti.

Balansas. Balansas parodo įmonės finansinį vaizdą tam tikro laikotarpio pabaigoje. Kaip teigia

B. Martinkus, S. Stoškus, D. Beržinskienė (2010), balansas – tai finansinė ataskaita, kurioje

parodomas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio

dieną.

Pinigų srautų prognozė. Pinigų srautai parodo pinigų judėjimą įmonėje, t.y. kiek pinigų gauta ir

išleista per tam tikrą laikotarpį bei jų likutį laikotarpio pabaigoje. Pagal A. Rutkauską (2007),

finansavimui ir grynųjų pinigų grąžai planuoti būtina atskirti finansinius srautus, kurie susiję su

projektu finansavimu ir projekto pinigų srautus, kurie skirti projekto eksploatacijai.

Lūžio nenuostolingumo ribos analizė. A. Jovaiša (2001) teigia, kad gamybos nenuostolingumo

momento analizė parodys, kokių pardavimo apimčių reikia, kad būtų padengtos pridėtinės, tai yra

veiklos, sąnaudos, kurių turi kiekviena firma‘‘.

Nuosavos lėšos užtikrina ūkinių subjektų pastovumą, įmonės autonomiją, savarankiškumą. Iš

tikrųjų, pradedant verslą visų pirma reikėtų apskaičiuoti, kiek ir kokių finansinių išteklių reikės, o

tuomet pirma panaudoti nuosavas lėšas, kas apsaugotų daugelį verslininkų nuo nepagrįstos rizikos,

o ir galų gale – nuo bankroto. Net ir sėkmingai veikiančioms įmonėms reikia finansinių išteklių

apyvartinėms lėšoms ir ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui įsigyti, kad galėtų gaminti prekes ar

teikti paslaugas. Taigi sėkmingai veikianti įmonė iš savo pagrindinės ir kitos veiklos gaudama

pajamų arba pelno, gali išsimokėti sau atlyginimų ar dividendų (AB) pavidalu, arba jį investuoti

(reinvestuoti) atgal į savo verslą. Be pelno verslo įmonės nuosavas lėšas gali formuoti iš sukauptų

lėšų ar amortizacinių atskaitymų (Paunksnienė ir kt., 2011).